PARKAS

Kai 1810 metais Austrija atidavė Berchtesgadeną Bavarijai, Kionigzė ežeras visam šimtmečiui tapo Bavarijos karališkosios šeimos prieglobsčiu. Tuomet karaliams priklausė 9 irkliniai laiveliai, daugiausiai plaukioję tarp Bartolomos pilies ir medžioklės bei žūklės vietų. Vedini suprantamų priežasčių čionai taip pat traukė daugelis žinomų menininkų. Didingi Kionigzės peizažai, vietovės nuošalumas ir kerinti ramybė ne tik išgarsino šį nuostabų Alpių kampelį, bet ir apsaugojo jį nuo paskesnės visagalės turizmo industrijos invazijos. Iki pat 1918 metų, kai žlugo Bavarijos karalystė, ežeras tikrai buvo patikimose rankose – patys valdovai asmeniškai rūpinosi aplinkos apsauga. Reikšmingas faktas yra tai, kad 1909 metų liepą įdiegus ežere motorinį laivyną, iki šių dienų tebenaudojama tik elektros energija. Dabar Kionigzės “baltai-žydrąjį laivyną” sudaro 7-80 metų senumo elektriniai laivai, talpinantys nuo 25 iki 93 turistų.

1978 metais įsteigtas Berchtesgadeno nacionalinis parkas saugo Kionigzę ir 210 km2 ploto aplinkinius kalnus – Berchtesgadeno Alpes. Jos yra šiaurinių klintinių Alpių dalis, išsidėsčiusi tarp 603 metrų [Kionigzė ež.] ir 2713 metrų [Vacmano k.] virš jūros lygio. Parko augmenijoje vyrauja miškai, kuriuos 2000 metrų aukštyje keičia alpinės pievos ir plikos uolų viršūnės. Gyvūnija, kaip ir kitose Alpių dalyse, skurdoka, nes intensyvus žmogaus skverbimasis jau senai išstūmė tokius žvėris, kaip lokiai, vilkai, lūšys. Dabar kalnuose galima sutikti nebent alpinius ožius ir elnius. Klimatas čia, kaip ir kitur Alpėse, drėgnas, nes iš lygumų atslinkę šilto oro masės kalnuose atvėsta ir bematant atsikrato susikaupusio drėgmės pertekliaus. Beje Bavarijos pietūs – drėgniausias Vokietijos regionas. Kritulių kiekis svyruoja tarp 1500 ir 2500 mm per metus.

Keliones po parką turistai paprastai pradeda gyvenvietėje romantišku Schonau am Konigssee [Gražuolis prie Karalių ežero] pavadinimu. Prieplaukoje nusipirkus laivo bilietą “į abi puses”, per 2 valandas galima apiplaukti visą ežerą [45 Lt] arba, neturint laiko, pasirinkti per pus trumpesnį pasiplaukiojimą iki Bartolomos pusiasalio [36 Lt]. Sezono metu [gegužė-spalio vidurys] laivai išplaukia kas pusvalandį nuo 8.30 val. iki 16.15 val. O liepą ir rugpjūtį pirmas laivas išplaukia 7.50 val., o paskutinis sugrįžta 19.20 val. Skubantys turistai dažniausiai apsiriboja vienos dienos pažintimi su parko širdimi – Kionigzė ežeru ir artimomis jo apylinkėmis Bartolomoje arba Zalete. Tuo tarpu aktyvaus poilsio entuziastai užtrunka kiek ilgėliau, pasirinkdami įkopimams vieną ar kelias kalnų viršūnes.

EŽERAS

Kionigzė, švariausias Vokietijos ežeras, tyvuliuoja 521 ha plote 603 metrai virš jūros lygio ir yra 7,7 km ilgio. Didžiausias jo plotis yra 1,2 km, vidutinis gylis apie 100 metrų, o giliausia vieta siekia 190 metrų. Ežero gelmėse veisiasi upėtakiai, lydekos, lašišos, ešeriai. 1976 metais buvo sugauta didžiausia žuvis – 127 cm ilgio 25 kg upėtakis, kurio iškamša dabar eksponuojama Bartolomos restorane.

Plaukdami pirmiausiai dešinėje, ant “Sakalų uolos” pamatysime mažą raudoną kryžių, pastatytą 1688 metų laivo katastrofos aukų atminimui, kai audros metu čia nuskendo 70 piligrimų. Kitoje pusėje – užutekis, vadinamas “Dailininkų kampeliu”, iš kurio atsiveria nuostabi panorama pietų kryptimi. Kiek aukščiau matomas “Karališkojo upokšnio” kriokliukas. Netrukus dešiniajame krante pasirodo “Aidų siena” – stulbinanti akustika aidą atkartoja net 7 kartus. Anksčiau laivų kapitonai šioje vietoje šaudydavo. Dabar leidžiama tik trimituoti. Maždaug po pusvalandžio nuo išplaukimo kairėje pasirodo nedidelė Keselio prieplauka, iš kurios kalnų turistams skirtas takas veda į Gocentalio laukymę su puikiais panoraminiais vaizdais.

Dešinįjį ežero krantą liečiančios kalnų grandinės priklauso Vacmano kalnams. Pagal legendą aukščiausioji viršūnė [2713 metrų] yra Karalius Vacmanas, antroji – Karalienė, o viduriniosios viršūnės simbolizuoja 7 jų vaikus. Kadangi karalius buvo žiaurus valdovas, dievas nubaudė jį, paversdamas akmenimis visą šeimą. Kiek žemiau šių viršūnių gerai matoma įspūdinga 2000 metrų aukščio vadinamoji Vacmano Rytinė siena. 1881 metais ji buvo pirmą kartą įveikta. Nuo to laiko per 90 alpinistų žuvo ant jos atšiaurių uolų. Sėkmingas įkopimas paprastai trunka 8-10 valandų.

Bartolomos pusiasalis – bene labiausiai turistų lankoma parko vieta. 1134 metais čia buvo pašventinta pirmoji bažnytėlė. Dabartinė Šv.Baltramiejaus bažnyčia su priestatu pastatyta XVII amžiuje. Iki XIX šimtmečio pradžios ji tarnavo kaip Berchtesgadeno kunigaikščių rezidencija, o vėliau Bavarijos karaliai kompleksą pavertė medžioklės pilimi. Šiuo metu čia įrengtas restoranas, siūlantis lankytojams puikų maistą, o alaus pavėsinė leidžia ilsėtis tiesiog lauke. Turistai mėgsta pasivaikščioti po apylinkes, kur daugybė takų veda prie kitų įžymybių. Lengvai pasiekiama Šv.Jono ir Povilo koplyčia. Turintys tinkamą apavą ir porą laisvų valandų būtinai aplanko “Ledo koplyčią”, kur Vacmano Rytinės sienos papėdėje gamta sukūrė daugybę skliautuotų ledo kupolų, kurie neištirpsta net vidurvasary. Po romantiškų pasivaikščiojimų malonu užeiti į netoli prieplaukos įsikūrusią medinę pašiūrę ir prie alaus suvalgyti pigų upėtakį. Atplaukus eiliniam laiveliui, su tuo pačiu bilietu galima tęsti kelionę toliau.

Netrukus kairiajame krante pasimato didelė bronzinė atminimo lenta, vaizduojantį Bavarijos princą regentą Luitpoldą medžioklėje. Tai jis nepaprastai rūpinosi aplinkos apsauga ir 1909 metais įdiegė ežere elektrinį laivyną. Praplaukęs dešinėje besipuikuojantį Šraino upės krioklį, laivas prisišvartuoja galinėje stotelėje – Zalete.

Zaletas – viena iš tinkamiausių vietų pradėti sudėtingus kalnų žygius regione. Maršrutai gali būti įvairaus lygio, priklausomai nuo turistų fizinio ir techninio pasirengimo. Bene įdomiausia per kelias dienas kalnų takais pasiekti Berchtesgadeną, pakeliui nakvojant kalnų trobelėse. Tačiau dauguma turistų tenkinasi trumpu pasivaikščiojimu nuo Zaleto iki Aukštutiniojo ežero ir laivu grįžta atgal. Vienok apžvelgti šiuos nuostabius kalnus iš paukščio skrydžio knieti visiems. O tam yra kitas, ne mažiau viliojantis būdas.

ERELIO LIZDAS

Kelštainhauzas [Kehlsteihaus] – Kelštaino namas, “Akmeninės gerklės namas” arba “Erelio lizdas” – tai labai paprastas, bet tvirtas, primenantis kalnų turistų namelį, pastatas +1834m aukštyje nepaprastai vaizdingoje vietoje Kelštaino [Kehlstein] viršūnės [+1885m] prieigose. Pasiekti jį galima per Berchtesgadeną autobusu ar automobiliu atvykus į Oberzalcbergą [Obersalzberg]. Toliau specialus kalnų autobusiukas per pusvalandį nuveš jus įspūdingu 6,5 km ilgio uolų keliu iki specialios kalnų terasos +1710m aukštyje [42 Lt už kelionę į abu galus]. Nuo čia eikite 124 m ilgio tuneliu tiesiai į kalno gelmes iki didelio puošnaus lifto, kuris per 41 sekundę pakels jus 124 m aukštyn ir atvers duris pačiame “Erelio lizde”. Dabar tai turistams skirtas kalnų namelis, veikiantis nuo gegužės iki spalio. O buvo tai reprezentacinė Adolfo Hitlerio [1889-1945] buveinė, kurioje jis retkarčiais priiminėdavo užsienio svečius, bet niekuomet nėra čia gyvenęs.

Kaip žinia, 1880-1936 metais Oberzalcbergas buvo vienas žymiausių Bavarijos kalnų kurortų ir yra vienas gražiausių Vokietijos gamtos kampelių. Kita vertus, Bavarijoje A.Hitleris tapo politiku, yra savanoriu tarnavęs Bavarijos kariuomenėje. Nuo Kelštaino puikiai matoma jo gimtoji Austrija, o pats kalnas iš visų pusių apsuptas aukštų kalnų grandinės, kur ilgainiui buvo sutelktos skaitlingos priešlėktuvinės gynybos pajėgos. Visa tai matyt ir nulėmė buveinės vietos pasirinkimą. Visai statybai vadovavo tuometinis A.Hitlerio pavaduotojo R.Heso štabo viršininkas Martynas Bormanas. Statyba buvo pradėta 1937 m. Paties namo statyba truko lygiai 10 mėnesių ir buvo baigta 1938.08.31. Tuo tarpu kelias buvo užbaigtas tik tų pačių metų spalio mėnesį. Statistikos mėgėjams turbūt įdomu, kad visai statybai prireikė 7 320 232 darbo valandų, iš kurių keliui sugaišta net 4 193 619,5 val. Bendri Kelštaino projekto kaštai buvo 29 696 132 reichsmarkės, kurių didžiąją dalį [per 22 milijonus] kainavo kelias. Pagal dabartinę vertę tai būtų apie 300 milijonų Vokietijos markių.

Oficialiai “Erelio lizdą” Vokietijos nacionalsocialistų partija savo fiureriui 50-o gimtadienio proga padovanojo 1939.04.20. Iš viso 1938-1940 metų laikotarpyje užregistruota 14 oficialių ir mažiausiai 3 neoficialūs A.Hitlerio apsilankymai Kelštaine. Baigiantis karui, 1945.04.25. net 318 britų bombonešių vadai gavo įsakymą sunaikinti šią “Alpių tvirtovę”. Buvo surengtos 2 rytinės oro atakos. Tačiau “lizdas” liko nepaliestas…

Dabar čia lankytojams teikiama visapusiška istorinė informacija, rodomi dokumentiniai filmai, veikia restoranas, prekiaujama suvenyrais, knygomis.

Apsilankymas Kelštaine turėtų būti paskutinis kelionės akordas. Įspūdingesnį reginį sunku įsivaizduoti – Berchtesgadeno nacionalinis parkas iš paukščio skrydžio!

Parengė: Erikas LAICONAS - Euros kelionių gidas ir vadovas