Tadžikijos depresija – tai tokia tarpukalnių įduba Centrinėje Azijoje, iš šiaurės ir vakarų apribota Gisaro Alajaus, iš rytų – Pamyro, o iš pietų – Hindukušo kalnų. Tai ne tas šalies regionas, į kurį prieš 1992 metų pilietinį karą aukštų ir sudėtingų viršūnių viliojami verždavosi alpinizmo ir kalnų turizmo “asai”. Atvirkščiai – visa, kas yra piečiau nuo sostinės Dušanbės, svetimšaliams buvo, o ir dabar tebelieka “balta dėmė”. Man dukart nusišypsojo laimė lankytis prie Piandžo, didžiausios Tadžikistano upės, skiriančios šalį nuo Afganistano. Ten, į pietus nuo trečiojo pagal gyventojų skaičių [80 000] respublikos miesto Kuliabo, stūkso mažai kam žinomas, tačiau palyginus gerai aprašytas Tadžikijos gamtos paminklas – Druskos kalnas. Tačiau jo gelmės dar ir šiandien yra nepakankamai ištyrinėtos. Galbūt todėl net trys lietuvių speleologų ekspedicijos buvo įsiskverbę į Šventojo Mumino gelmes.

KELIONĖ

Taupydami laiką pirmenybę teikėme oro transportui. Pirmas persėdimas - Maskvoje, kur reikėjo pervažiuoti į kitą oro uostą. Nuo šio momento laikinai teko pamiršti esant vakariečiais, na juk keliaujame į Rytus…Į pirmąjį autobusą įlipti nesugebėjome – vietiniai mus mikliai išblaškė ir vietų nebeliko, o sekantis reisas tik po valandos. Mūsų dešimtukui teko persigrupuoti: autobusui privažiavus, vieni puola į saloną užimti 10 vietų, kiti skubotai bando į bagažines sugrūsti 25 mūsų bagažo vienetus. Domodedovo oro uoste, paaiškėjus, kad išskridimas atidedamas iki ryto, miegojome laukimo salėje ant grindų pasitiesę palapinę. Kitą dieną mūsų Tu-154 nusileido Dušanbėje. +350C karštis pradžioje buvo kiek neįprastas. Bilietus lėktuvui į Kuliabą “įsigijome alkūnėmis”, t.y. gavome tik po ilgalaikio pakaitinio stumdymosi prie kasų, bet tik sekančiai dienai. Tadžikai – “skraidanti tauta”, nes daugelis šalies rajonų kitaip nepasiekiami. Todėl sostinės oro uostas ir jo prieigos mirguliuoja nuo jų tautinių ryškiaspalvių chalatų ir ornamentuotų tiubeteikų . Nakčiai keleiviai įsikuria visur, kur tik įmanoma atsisėsti. Mes pasirinkome patį švariausią gazoną ir patogiai įsitaisėme miegmaišiuose ir hamakuose aplink savo daiktus. Naktį kas valandą keitėme sargybą, nes egzotiška mūsų kompanija nuolatos buvo jų dėmesio centre. Po pusryčių nutarėme pasižvalgyti po sostinę, bet neilgai trukus panorome išsimaudyti. Per patį miestą teka vaizdinga ir slenkstėta Dušanbinkos upė. Maudėmės netoli geležinkelio tilto tarp didelių akmenų, tačiau neilgai. Vėjas atpūtė nežinia kokios kilmės smarvę, ir tik tada pastebėjome, kad 7 metrais žemiau mūsų, upės viduryje ant kažkokių strypų persivėrusi vidurius pūpso bepūvanti karvė.

Po 45 min. skrydžio lėktuvu An-2 visi 415 kg mūsų bagažo ir pusė grupės nusileidome Kuliabe. Netilpusieji penki atvyko po 15 min. Papildę maisto atsargas ir įsigiję benzino, po neilgai trukusių derybų su vieno reisinio autobuso vairuotoju sutarėme, kad jis neišvyks į savo reisą, o už abiem pusėm priimtiną honorarą nugabens mus iki “mūsų kalno” papėdės tiek, kiek bus įmanoma privažiuoti.

Sekantį, liepos 14-os rytą su vietiniais gyventojais nesunkiai sutarėme dėl asilų vilkstinės, kuri nugabeno mūsų krovinius aukštyn į Stovyklos terasą, kur maždaug 300 metrų aukštyje virš slėnio įsirengėme savo I-ją bazinę stovyklą.

KALNAS…

Jachsu upės kairiajame krante, tik 15 km į šiaurę nuo Piandžo, net 880 metrų virš slėnio iškilęs Chodža Muminas yra gryniausios valgomosios druskos kupolas, šiek tiek primenantis milžinišką šalmą su nedideliu gumbu centre. Jis pastebimas iš labai toli, nes baltuojanti druska panaši į ką tik iškritusį sniegą. Tai antras pagal dydį valgomosios druskos kupolas pasaulyje. Jį pranoksta tik apie 1200 m aukščio Kuhi Namako kalnas Pietų Irane. Kiti žinomi kupolai Irane, Palestinoje, Arabijos pusiasalyje, Afganistane ir Tadžikistane yra kur kas mažesni. “Mūsų kalno” pagrindas pailgas, 8,5 km ilgio ir 4 km pločio. Lygesnės kalno vietos padengtos plonu, apie 10-15 m storio, gipsingo molio sluoksniu. Kupolo šiaurės-rytų pakraštį nuo likusios dalies skiria gilus, vietomis iki 300 m gylio, karstinis kanjonas. Žemutinės kalno dalies šlaitai statūs ir skardingi – kai kur druskos sienos siekia net 500 metrų aukštį. Kiek aukščiau Kalno pakraščiai išraižyti grandiozinėmis karstinėmis daubomis ir cirkais . Daubų dugnu nusidriekę baltos kaip sniegas upelių išgraužtų druskos takelių juostos.

Tvarkingas druskos klodo sluoksniuotumas byloja apie kadaise vykusio druskos nusėdimo sezoninį periodiškumą. Todėl nesunku paskaičiuoti, kad visa ši Chodža Mumino druskos masė susiformavo daugiau nei per 20 000 metų. O tai vyko maždaug prieš 150 mln. metų, tuo metu, kai čia tyvuliavo šilta bedžiūstanti tropikų jūra. Kita vertus, tokio amžiaus druska turėjo likti giliai po žeme arba kupolas galėjo ištirpti per kokius 80 000 metų. Atsakyti į klausimą, kodėl visgi kupolas egzistuoja, galima atsižvelgus į nepaprastą druskos savybę – gebėjimą “tekėti” ir, esant dideliam slėgiui, būti išspaudžiamai. Visai kaip ledas kalnų ledynuose, tik šis – žemyn, o druska – iš gelmių aukštyn. Sunkios gaubiančiosios uolienos lengvesnę druską slegia ir žemės plutos trūkio vietose išspaudžia ją, tarytum kūnas votį, į paviršių. Procesas vis dar tęsiasi ir kol kas nėra jokių požymių, kad ruoštųsi nutrūkti. Čia, kaip ir kitur, gamta pasirūpino pusiausvyra.

Stovyklos terasa, nuo kurios pradėjome pažintį su Kalnu, gyvenimui labai patogi. Vietos daug, anksti rytą ir vėlai vakare nekamuoja kaitri saulė. Čia pat vietoje - nedidelis urvas, atliekantis maisto sandėlio ir šaldytuvo [jame tik +300C] vaidmenį. Jis taip ir vadinasi – Stovyklinis. Terasos paviršius lygus – ideali vieta palapinėms. Tačiau miegodavome po žvaigždėmis – bent jau netvanku, nors miegmaišiuose užmigdavome ne iš karto. Nors “šaldytuvas” veikė patikimai, vis tik dešras teko likviduoti pirmosiomis dienomis, o lietuviškos kiaulės lašiniai ėmė gausiai “prakaituoti” ir po savaitės tapo visai skaidrūs, tarytum ką tik nuimti nuo keptuvės. Dienos metu stovykloje be batų nė žingsnio – paviršius įkaisdavo tiek, kad basų kojų padams nudegimas neišvengiamas. Vandens problemos nebuvo – prausdavosi tik tie, kurie nusileisdavo į slėnį parnešti guminiuose maišuose “geriamo” vandens. Kiek atnešdavo tiek jo ir išgerdavome. Vienintelis rimtas I-s bazinės stovyklos trūkumas – atokumas nuo mūsų pasirinkto veiklos rajono.

Pirmiausia reikėjo pasižvalgyti nuo viršūnės. Tačiau pasirodė, kad tai ne taip jau paprasta, nes Kalno paviršius duburiuotas, griovuotas ir smegduobėtas. Įgriuvų šlaituose ir skardžių sienose puikiai matosi, kaip vanduo išplauna kares , tarp kurių palaipsniui išauga balti druskos stulpeliai. Tolesnė kritulių veikla gilina tarpus ir dailina viršūnėles, kol jie tampa aštriabriaunėmis smailėmis, kurių aukštis svyruoja nuo kelių centimetrų iki 1,5-2 metrų! Vietomis tokiomis smailėmis nusėti didžiuliai paviršiaus plotai yra visai nepraeinami, be to kelia didelį pavojų ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Štai 1934 metų rudenį Tadžikijos-Pamyro ekspedicijos metu Kalno take vedlio arklys suklupo ant tokios smailės ir mirtinai susižalojo. Jie taip pat aptiko negyvą šerną, pervertą milžiniška smaile. Matomai iš Jachsu upės brūzgynų į druskos taką išėjęs šernas neatsargiai metėsi į šalį nuo tako ir netikėtai žuvo ant druskos “durklo”.

Kildami aukštyn dairėmės po apylinkes. Kiek akis užmato nuo Kuliabo šiaurėje iki Afganistano pietuose ir toliau augmenijos beveik nematyti – nenuostabu, tai juk pusdykumė. Stebina štai kas: lyginant su slėniu, Kalnas pakankamai žalias. Kur tik įmanoma, gyvenimu džiaugiasi nedideli krūmai – pistacijos, migdolmedžiai, gudobelės ir erškėtrožės, o tarp jų karaliauja geltonžiedės dedešvos.

Netoli kupolo viršūnės aptikome daug grybo formos atlikuonių. Jie mums priminė lygiai tokios pat išvaizdos ledo grybus su uolienos kepurėmis, matytus kalnų ledynuose. Pastarieji, vietomis 30 metrų aukštį siekiantys druskos “grybai” atsirado tirpsmo pasėkoje. Sąlygos “grybams augti” susidaro ten, kur palyginus gryną druską dengia anhidrito-gipso “kepurė”. “Grybo” koja, atsirandanti žemėjant tirpstančiam druskos masyvui, ilgainiui gali tiek suplonėti, jog “kepurė” nukris. Tokių sukriošusių grybų sutikome gana daug.
Lietaus vanduo, kurio čia per metus iškrenta apie 500 mm, kupolo paviršiumi suteka į dubes , kurių čia nesuskaičiuojama galybė. Patekęs į masyvo gelmes, jis ilgai keliauja klaidžiais požemių labirintais kol pagaliau vėl pasirodo paviršiuje Kalno papėdėje. Stebėtina tai, kad net karščiausiais vasaros mėnesiais kai kurie iš pusantro šimto druskos šaltinių tebetrykšta. Daugelis jų mažavandeniai, tačiau kai kurie per sekundę išleidžia iki 10-15 m3 koncentruoto druskos tirpalo.

…IR JO URVAI

Urvų gausa Chodža Mumine yra akivaizdi, tačiau su jų apskaita prasti reikalai. Tam yra kelios priežastys. Visų pirma Tadžikijoje nėra vietinių speleologų, o iš svetimšalių čionai reguliariai atvažiuoja tik novosibirskiečiai. Taigi rajono požemiai, išskyrus kelis stambiausius, beveik netyrinėti. Tai ir nulėmė mūsų pasirodymą prie Kalno. Kita vertus, neabejotina yra tai, kad didžioji dauguma druskos urvų pernelyg laikini: požeminis vanduo juos suformuoja gana greitai, bet ir sunyksta jie dėka griūčių ne ką lėčiau.

Pradėję požeminę ekspedicijos dalį, šiek tiek atkutome – gelmėse tik apie +250C. Anksti rytais, kol dar ne taip karšta, skubėdavome į urvus, o į paviršių grįždavome tik vakarop dėl tų pačių priežasčių. Pirmučiausia skubėjome susipažinti su senai žinomu ir neblogai ištyrinėtu Tigro urvu. Šiaurine kanjono šaka kildami aukštyn, dešiniajame skardyje aptikome ir pasižymėjome aibę angų į dar niekieno netyrinėtus požemius. Pakilę apie 400 metrų virš slėnio, visai netoli perėjos priėjome Čiubeko upelio ištakas. Dešimčia metrų aukščiau šaltinio žiojėjo didžiulė nebyli anga. Aplink mirtina tyla ir fantastiškai negyvas landšaftas. O juk prietaringi čiabuviai su baime pasakoja legendas apie “skambantį“ urvą. Tik sekančios ekspedicijos metu ankstyvą pavasarį man pavyko išgirsti ypatingą Tigro urvo skambėjimą. Dar geroku atstumu nuo angos, pučiant nestipriam šiaurės-vakarų vėjui, girdėjosi gana muzikalūs garsai. Vėjui stiprėjant, skambėjimas irgi stiprėjo. Klausantis šių garsų, pavyko nustatyti, kad šie įvairaus tembro tonai atsiranda dėka vėjo, pučiančio pro urvo angą, poveikio ilgiems akmens druskos stalaktitams urve. Tai nebuvo triukšmas, o švarūs muzikiniai tonai. Su kiekvienu stipresniu vėjo gūsiu keitėsi ir garsai, ypatingai kada lūžo ir ant urvo aslos krito plonų ir trapių stalaktitų vamzdelių nuolaužos.

Nesunkiai patekome į vėsią požeminę ertmę ir iškart pasinėrėme į druska prisotintą orą. Netrukus druska plonu sluoksniu ėmė nusėsti ant mūsų veido, rankų ir drabužių. Sūru darėsi ir burnoje. Nuo urvo skliauto tankiomis užuolaidomis nutįsę stalaktitai, o ant aslos jiems priešpriešiais stiebiasi druskos stalagmitai . Visas šis grožis susikaupęs tik sausojoje Tigro urvo dalyje, kur jautėsi puiki ventiliacija. Kaip tik ši oro trauka ir patraukė mūsų dėmesį. Likome maloniai nustebinti, kai po poros valandų nesudėtingų paieškų ir landžiojimo tarp druskos luitų ploniausiam mūsų ekspedicionieriui pavyko prasiskverbti į siaurą plyšį didžiosios salės skliaute ir netrukus pro jį išlįsti žemės paviršiun. Taip atradome iki šiol dar niekam nežinomą antrąją Tigro urvo angą.

Valgomosios druskos urvai neilgaamžiai. Todėl retai kur pasaulyje jie suspėja pasiekti įspūdingų gabaritų. Bene didžiausias žinomas yra 5685m ilgio ir 135m gylio Malhamo urvas Izraelyje. Taigi skverbimuisi į vieną iš didžiausių pasaulyje Didžiojo Cirko druskos urvą ruošėmės ypač atidžiai. Juk druska – minkšta uoliena. Jai netinka įprasta speleologinė ir alpinistinė įranga. Tenka naudotis ledo kabliais, nors tai ir neužtikrina deramo saugumo vertikaliuose ruožuose. Urvo angą aptikome Kalno šiaurinio šlaito viduryje, milžiniško cirko pakraštyje. Urvas prasideda 8m pločio ir 5m aukščio anga, nuo kurios požeminė galerija staigiai nusileidžia į 50m gylį. Toliau gana vargingai judėjome 900m ilgio palengva žemėjančiu plyšiu, teisingiau požeminio upelio vaga, bevingiuojančia akmens druskos klode, kur įveikėme 15 omegos formos užverstų išlinkių ir 10 ankštų senvagės kilpų. Gale, nuolydžiui staiga padidėjus, plyšys tapo slenkstėtu ir 120m gylyje išvedė mus į paskutiniąją, didžiausią 20m aukščio urvo salę, 1150m nutolusia nuo angos. Visą laiką mus lydėjęs upelis dingo tarp druskos luitų. Druskos tirpalas jame šiltas – net žiemą jo temperatūra nenukrinta žemiau +120C. Patyrinėję žemutinę urvo dalį ir neradę jo tąsos, palengva grįžome paviršiun, pakeliui sustodami gražiausiose vietose. Įspūdingiausias buvo apie 2m aukščio stalagmitas–“eglutė”. Apie panašaus dydžio kristalinius NaCl požeminius darinius man neteko girdėti.

Druskos Stebuklas – tai ne tik 870m ilgio ertmės pavadinimas, bet tiesiog gamtos šedevras atšiauriajame Chodža Mumine. Čia taip pat teka požeminė slenkstėta upė, kurios duburiuose kur ne kur matosi urviniai perlai. Tai tokie 5-10 mm diametro druskos rutuliukai, susiformavę aplink kokią nors atsitiktinę smiltelę, ilgai ilgai besisukiojusią upės verpetuose. Praleidę urve visą dieną, gerai pailsėjome, nes tyrinėti jo neplanavome. Tada buvo nutarta persikelti gyventi į pietinę Kalno pusę, kad nereiktų kas dieną taip toli vaikščioti.

II-ją bazinę stovyklą įsirengėme keliais šimtais metrų aukščiau Karagočo kišlako Didžiojo skirpsto kaimynystėje. Nežinau, ar tai buvo geras sumanymas, ar ne, tačiau vietą mes pasirinkome atsižvelgdami į čiabuvių rekomendacijas. Jie mums parodė – o tai labai didelis pasitikėjimas – vieną iš savo slaptų vandens duobių, esančią visai netoli Skirpsto. Tokios nedidelės akmenimis ir velėna kruopščiai uždengtos duobės priklauso giminei ar genčiai ir yra saugomos paslaptyje. Suprantama, juk geriamas vanduo čia tapatus gyvybei. Joks priešas nebaisus, kol jis nežino, kur glūdi vanduo. O to vandens čia negausu. Mūsų dešimtuką viena tokia duobė vos vos išmaitindavo. Prausimąsi mes žinoma turėjome visai pamiršti, išskyrus tuos atvejus, kai neiškentę sukrisdavome į koncentruotos druskos tirpalą kokioje nors natūralioje Čiubeko vonioje. Naujoji mūsų stovykla skyrėsi nuo senosios taip pat ir gausesne žoline augmenija, o tai savo ruožtu sąlygojo ir gausesnę gyvūniją. Dieną be abejo tuščia ir nyku – šioje pusėje karštis dar nepakenčiamesnis. Bet, palyginus su naktimi, tai vis tik palaima – turėjome vieną skystašakį Skirpstą. Kaip jau buvome įpratę, miegoti bandėme miegmaišiuose po žvaigždėmis. Tačiau, nespėjus net užmigti, na maždaug po penkių minučių prasidėdavo…Visi, kas tik gali ropoti, o jų pasirodo čia daug, atsigavę po kaitrios dienos ir gerokai praalkę ima pašėlusiai lakstyti ir vienas kitą gaudyti. Gulinčių žmonių jie nė kiek nesivaržo, o gal net priešingai, ir bėgioja skersai išilgai per aklinai miegmaišiuose užsidariusius ir prakaituojančius bėdžius. Buvome jau beapsiprantą prie šios kaimynystės, kai netikėtai paaiškėjo, kas čia “kiečiausias”. Pasirodo, laukymėje šeimininkavo falangos. Tai toks iki 7 cm ilgio plaukuotas, plėšrus ir neįtikėtinai greitas voragyvis. Mūsų stovykloje jų mėgiamiausias užsiėmimas buvo naršyti po Skirpstu sukrautose mūsų maisto atsargose ir ilsėtis mūsų palapinėse. Po to, kai čiabuviai mus nuramino, kad kobros negyvena ten, kur pilna falangų, šios tapo beveik mūsų “šeimos nariais”. Kita vertus, juk jos mūsų neužpuolė, tai mes įsibrovėme į jų daubą.

Daugiausiai laiko mes paskyrėme kanjonui. Vakariniame jo skardyje mes atradome daug iki tol nežinomų urvų, dalį jų topografavome ir aprašėme, suteikėme jiems pavadinimus. Bet aibė požeminių ertmių liko neliestos, nes aprėpti šį 48 km2 plotą užimantį druskos gigantą ne taip paprasta.

DRUSKA

Druskos reikšmė gyvūnų organizmui yra akivaizdi, tačiau taip pat žinoma, kad druska druskai nelygi. Štai Chodža Mumino druskos gydomosios savybės pastebėtos jau prieš šimtą metų. Štai ką apie Kalną 1909 metais rašė D.Logofetas: “…šią vietą laiko šventa, o upelių vandenį gydomuoju, dėl to čia nuolat pilna ligonių, dažnai išsigydančių grynai druskos voniomis. Tirštas druskingas vanduo, nusėsdamas ant dugno ir aplinkinių uolų, viską padengia baltomis apnašomis, ir saulėje žėrintys druskos kristalai suteikia ypatingą grožį šiam gūdžiam kampeliui, gydančiam žmonių negales, galbūt nuo neatmenamų laikų”.

Druskos gavyba šiandien, kaip ir senovėje, vyksta Chodža Mumino papėdėje tuo pačiu, jokios žalos Kalnui nedarančiu, pigiausiu ir patogiausiu būdu. Druska išgaunama natūraliai išgarinant sūrymą specialiose voniose. Kadaise jos buvo iškastos tiesiog žemėje, o dabar naudojamos betoninės. Taigi eksploatuojama ne pati akmens druska, o tik kupolo papėdėje ištekantys šaltiniai. Saulė išgarina vandenį, ir dirbtinio telkinio dugne nusėda gryniausia valgomoji druska. Ją surinkus, upelių vanduo vėl privedamas prie vonių, ir vėl viskas kartojasi iš naujo, ir tęsiasi per visą vasarą, nuo gegužės iki rugsėjo.

Per 30 milijardų tonų druskos sukaupęs Šventasis Muminas dėl savo ateities turėtų būti lyg ir ramus – čiabuviai sugeba tausoti gamtos turtus. Tačiau kažin, ar sugebės jie pasipriešinti chemijos pramonės plėtrai, kuriai jau nebepakanka to, ką “savo noru” atiduoda pats Kalnas. Galingų ekskavatorių negailestingai ir žiauriai draskomas šiaurinis šlaitas prakiuro nepagydoma žaizda. Beatodairiškai niokojamas unikalus gamtos paminklas.

Išvykome liūdnoki, tačiau su įgimtu, nors ir nedideliu optimizmu. Kai žmonės išspręs kvailas tarpusavio problemas, gal prisimins ir Kalną?

Parengė: Erikas LAICONAS - Euros kelionių gidas ir vadovas